Spalio 27 d. projekto „Ne|tobuli. Antras žingsnis“ komanda vėl aplankė Kauno tardymo izoliatoriaus auklėtinius (Technikos g. 34, Kaune). Pirmosios sesijos metu bausmę atliekantieji buvo kviečiami tapyti, o šį kartą veiklos buvo perkeltos į skaitmeninę erdvę bei virtualią realybę.

Sesiją vedė keturi Performatyvaus dizaino asociacijos nariai: Dovilė Gaižauskienė ir Arturas Bukauskas sesijoje dalyvavo gyvai, o Šarūnė ir Aurimas – nuotoliniu būdu.

Performatyvaus dizaino specialistė, edukatorė Dovilė taip apibūdino sesijos idėją: „Mūsų tikslas – atrasti galimybes, nes technologijos gali mus atskirti, tačiau gali mus ir jungti. Pasirinktos priemonės leidžia sukurti netiesioginį kontaktą – pokalbį su kitu žmogumi, galbūt net nesančiu toje pačioje erdvėje, ir patirti pokalbio vaizdais malonumą.“

Sesijos dalyviai „keliavo“ po vienas kito kūrybinę erdvę ir visiškai kitokią virtualią erdvę. Bausmę atliekantys asmenys neturi galimybių savo realybės susikurti patys. Sesijos moderatorių dėka dalyviai skirtingose erdvėse pabandė savo lauką susikurti kitaip.

Procesas prasidėjo, kai į planšetėje esančią piešimo programėlę dalyviai perkėlė savo tapybos darbo elementus. Tuomet jie buvo kviečiami imti kitą planšetę, kito asmens darbą ir toliau jį tęsti, įterpti savo elementus taip, kad jie derėtų. Su kiekvienu dalyviu kūrybiniu planšetės langu dalijosi per atstumą bendraujantys sesijos vedantieji, taip įtraukdami kiekvieną nuteistąjį į kūrybinį dialogą.

Toks bendras kūrybos būdas dalyviams buvo naujas, neįprastas ir sukėlė įvairių emocijų. Partneriu tapusio, bet fiziškai nematomo menininko pasiūlymas kartais džiugino, kartais kėlė nepasitenkinimą, bet visada intrigavo ir skatino galvoti, ką daryti dabar, kai pirminis planas staiga pasikeitė. Šiame bendros kūrybos procese kiekvienas dalyvis turėjo mažiau asmeninės kontrolės. Niekas negalėjo numatyti, kaip skaitmeninis piešinys galų gale atrodys. Rezultatai buvo stebinantys ir nuoširdžiai džiuginantys. Performatyvaus dizaino komanda rinko medžiagą apie besikeičiančius piešinius ir juos čia pat pavertė animaciniais „gif“ failais.

Sesijos dalyviai išbandė ir „piešimą“ virtualioje realybėje. Užsidėję VR akinius, dalyviai atsidūrė jaukiame kambaryje arba kanjono viduryje. „Kai veiksmas vyksta 3D erdvėje, tai labiau primena konstravimą nei piešimą“, – taip procesą apibūdino VR specialistas Arturas Bukauskas. „Paėmę“ virtualų pieštuką ar kitą priemonę, dalyviai galėjo kurti naujas formas erdvėje, susikurti sau daiktus, plokštumas ar sienas, erdvėje kabantį piešinį, apeiti iš skirtingų pusių.

Pasak Arturo, toks veikimas virtualioje erdvėje visiškai išlaisvina veikiantį žmogų. Čia nėra balto lapo, kuris kelia klausimus „Kaip čia reikia daryti?“ arba „Ar čia gražu?“ Virtualios realybės erdvėje esi visiškai vienas, niekas kitas nemato, kas vyksta, todėl nėra kritikos, vertinimo, hierarchijos ar noro įtikti, lieka tik klausimas „Ką aš pats noriu čia veikti?“ Tokia aplinka ne tik neįpareigoja, bet yra net paveiki saviraiškai. Nieko nereikalaujant iš savęs ir neturint reikalavimų iš išorės, dalyviui tiesiog smalsu būti su savimi – tokia būsena kažkiek primena vaiko žaidimą. Tas 15 minučių kiekvienas dalyvis galėjo praleisti kurdamas savo pasaulį, vadovaudamasis vien savo intuicija, laisvai eksperimentuodamas, žaisdamas.

Bausmę atliekantys jaunuoliai nekantravo išbandyti ir entuziastingai ėmėsi užduoties, dalijosi įspūdžiais, smalsavo apie vienas kito sukonstruotus kūrinius.

Sesijos pabaigoje dalyviai buvo paprašyti pasidalinti vienu žodžiu, apibūdinančiu jausmą ar mintį, kurį jie iš sesijos išsineša. Dažniausiai sutinkamas žodis buvo „džiaugsmas“ arba „ačiū“.

Organizatoriai tikisi, kad džiaugsmas ir prisiminimai išliks dar kurį laiką ir praskaidrins vis tamsėjančias rudens dienas.