Naujienos

Ko nori moterys?

Tu tokia visur esanti,
Kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva,
Kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi,
Kad galėtum būt saule.
Tu tokia dosni,
Kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri,
Kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna,
Kad galėtum kūdikiu būti.
O Tu esi viskas drauge:
Tu esi moteris.
(Justinas Marcinkevičius)

 

Tarptautinę moters dieną dėmesys bus skiriamas Moteriai. Vieni šmaikštaudami, kiti rimtai, tądien paklaus: ko nori moterys? Visos 1,5 mln. Lietuvos moterų (2019 m. statistika)  atsakytų skirtingai. Kaip į šį klausimą atsakytų pataisos pareigūnės? Lietuvos pataisos įstaigose dirba daugiau nei 3 tūkst. darbuotojų, iš jų - 1 633 moterys. Mūsų bendruomenėje 951 pareigūnė tarnauja Lietuvai.

Kas paskatino rinktis šį profesinį kelią, ką reiškia moteriai dirbti įkalinimo įstaigoje, su kokiais stereotipais apie įkalinimo įstaigų darbuotojus susiduriama, ar jaučia vyrų kolegų paramą ir ko nori moterys, artėjant kovo 8 – ajai pakalbinome bausmių vykdymo sistemoje dirbančias pataisos pareigūnes.

 

EGLĖ DUBICKIENĖ, Kauno tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė

Dažnai gyvenime tenka rinktis tai, kas tuo metu atrodo geriausia. Ir tik laikui bėgant supranti ar pasirinkimas buvo teisingas, ar ne. Aš manau, kad profesijoje atradau save ir savo sprendimu niekuomet nesuabejojau, todėl tarnauju Tėvynės labui jau beveik 14 metų.

Pripažinsiu, tai nėra lengvas darbas. Dažnai suimtieji, nuteistieji moterį pareigūnę vertina kaip silpną ir pažeidžiamą. Todėl visuomet privalai būti drąsi ir ryžtinga, jog pateisintum pataisos pareigūnės statusą.

Tai turi būti fiziškai, emociškai ir psichologiškai stipri asmenybė. Gebanti greitai ir racionaliai mąstyti stresinėse situacijose. Disciplina ir atsakingumas yra privalomos savybės. Bei, mano nuomone, pageidautina savybė – humoro jausmas. O svarbiausia tikėjimas tuo, ką darai, jog gali kažką pakeisti ir padėti žmogui vėl sugrįžti į visuomenę.

Įvairiose aplinkose susiduriu su žmonėmis manančiais, kad moterys šiai profesijai nėra tinkamos, neįveiks krizinių situacijų, jog pareigūnės yra pernelyg jautrios ir silpnos šiems procesams.

Tačiau, atsižvelgiant į nuolatinius bausmių vykdymo sistemos pokyčius, manau, kad moterys yra lanksčios, geba greitai prisitaikyti, tarnyboje yra linkusios bendradarbiauti, ieškoti kompromisų.

Man patinka žmonių reakcijos, kai jie sužino kur dirbu. Vieni nustemba, kitų akyse pastebiu baimę. Yra ir tokių, kurie netiki, jog aš galiu dirbti įkalinimo įstaigoje ir pasitikslina – „kur, kur tu dirbi?”

Manau, kad žmonės apie pataisos pareigūno profesiją mažai ką žino ir jiems sunku vertinti. Norėtųsi, kad visuomenė iš arčiau susipažintų su pataisos pareigūnų kasdienybe. Vien tik iš žiniasklaidos pateiktos informacijos sunku vertinti ne tik pareigūnų veiklą, bet ir pačią Bausmių vykdymo sistemą.

Gal ne rutina, o kasdienybė, tai 8 val. ryte stovėti rikiuotėje, išklausyti instruktažą, pasiimti specialiąsias priemones ir keliauti į paskirtą postą. O ten jau laukia nauja, pilna iššūkių ir patirčių, diena, kuri dažniausiai būna jau kitokia nei praėjusi. Visko nutinka ir visokių akimirkų ir emocijų tenka patirti, būna ir manipuliacijų, agresijos, melo, tačiau tai tikrai ne kasdieniai reiškiniai. Geras jausmas aplanko, jei pavyksta suvaldyti konfliktinę situaciją ir „užbėgti įvykiams už akių“, o emociškai sunkiausia, nors šios situacijos ir retos, tai įvykstančios savižudybės.

Vyrai pareigūnai tarnyboje mus laiko lygiavertėmis kolegėmis. Vyrų kolegų parama tikrai jaučiama ir tai labai motyvuoja. Kreipiantis pagalbos visada sulaukiame atsako ir pagalbos. Ypač ši parama jaučiama kai susiduriama su suimtųjų ir nuteistųjų agresija ar prognozuojamu smurto protrūkiu. Manau, kad situacijose, jei reikia daugiau atidumo, kruopštumo ir dėmesio detalėms, moterims sekasi itin gerai. Moterys linkusios ieškoti kompromisų, išklausyti, pajausti ir suprasti. Pareigūnams yra taikomi įvairūs draudimai. Be to, privalu tarnybos metu atrodyti tvarkingai, dalykiškai, elgtis etiškai. Vengti iššaukiančių aksesuarų ir ryškaus makiažo.

Kiekviena diena darbe pateikia staigmenų, būna ir streso ir ramių bei gražių akimirkų, o kartais ir komiškų bei kurioziškų situacijų. Po įtemtos darbo dienos, jei leidžia oro sąlygos, einu pabėgioti arba pasivaikščioti. Pusiausvyrą atrandu piešdama ir kurdama papuošalus.

Ko nori moterys? Kiekviena moteris nori būti išgirsta, suprasta ir mylima.

 

EGLĖ TAMULYTĖ – NENORTIENĖ, Marijampolės pataisos namų Kinologijos skyriaus instruktorė

Aš rinkausi kinologo profesiją. Tai ji mane atvedė į darbo vietą. Dešimt metų dirbau Viešojo saugumo tarnyboje. Per tuos metus daug mokiausi, važinėjau į įvairius seminarus ir manau, kad surinkau nemažą žinių bagažą. Todėl išvydusi konkursą į Marijampolės pataisos namų kinologijos skyriaus specialisto—instruktoriaus pareigas, nusprendžiau jame dalyvauti. Ir taip, nuo 2019 metų balandžio 1 dienos, tapau pataisos pareigūne.

Manau, moterims įkalinimo įstaigoje dirbti nėra lengva. Reikia būti tvirto charakterio ir užmiršti visus moteriškus jautrumus, sugebėti atsiriboti nuo žvilgsnių ar išgirstų komentarų.
Įkalinimo įstaigoje tiktų dirbti santūriems, tvirto būdo ir moralės žmonėms.
Galbūt mane supa apsišvietę žmonės, buvę, esami pareigūnai, tad su jokiais stereotipais dėl nesu susidūrusi. Aišku, žmonės nustemba, kodėl pasirinkau tokią darbo vietą, tačiau mane gal lengviau supranta, nei kitas pataisos pareigūnes, nes mano darbas su šuniu. Visuomenė likusi pasitikėti žmonėmis, kurie myli gyvūnus ir su jais dirba. Taip pat žino, kad tarnybinio šuns niekaip nepapirksi.

Mano darbas - ruošti kitus pataisos namų kinologus bei savo tarnybinį šunį. Keturkojus kolegas turiu išmokyti per jo kinologą. Mokyti kitus kartais būna nelengva užduotis. Sunku dirbti su žmonėmis, kurie neturi kinologinės gyslelės ir talento, todėl ne visi lengvai priima mokymų metu teikiamą informaciją.

Lietuvoje dar reikia nemažų pastangų, kad pasiektume tokį lygį, kaip kitose valstybėse, kuriose kinologija išvystyta ir į kinologo vietą yra didelė atranka ir išrenkami geriausi.
Tačiau smagiausia, kai matosi tobulėjimas, kai pareigūnas su savo tarnybiniu šuniu pradeda rodytu rezultatą. Tada apima ne tik džiaugsmas, bet ir pasididžiavimas.
Retai, bet pasitaiko vyrų, kuriems sunkiau priimti, kad moteris juos ne tik moko, bet ir reikalauja rezultatų. Gerai, kad tokių vyrų yra mažuma. Dauguma priima puikiai, suteikia pagalbą ir paramą.
Manau, kad kinologinį darbą vienareikšmiškai geriau atlieka moterys. Jos kruopštesnės, labiau gilinasi į smulkmenas, kurios ir yra šuns ruošimo pagrindas.
Ar stresinės situacijos dažnos mano darbe? Net sunku pasakyti. Tai, kas anksčiau keldavo stresą ar net baimę, dabar būtų daugių daugiausia tik nemaloni situacija. Apskritai, tarnyba mane subrandino kaip asmenybę. Išmokė šaltai reaguoti į situaciją, sutvirtino charakterį, išmokė nutylėti, susikoncentruoti ir net negirdėti ko nereikia. Galbūt man yra lengviau, nes niekur nebūnu viena ir turiu galimybę atsiremti į savo keturkoję partnerę, kuria 100 proc. pasitikiu. Jeigu pasitaiko nemalonių situacijų, geriausias būdas tiesiog išeiti į dresūros aikštelę ir pažaisti su savo šunimi - viskas greitai pasimiršta.
Ko nori moterys? Moterys nori, kad būtų įvertinti jų darbai, pastangos, atrodyti ir jaustis gražios ir, žinoma, būti mylimos!

 

JORŪNĖ RAMOŠKAITĖ, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus specialistė, laikinai einanti Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dirba beveik 4 metus.

Kiek save prisimenu, nuo mažų dienų mėgau skaityti knygas. Peržvelgus sukauptų ir perskaitytų knygų lobynus, didesnioji dalis - kriminalinės istorijos, pasakojimai apie teismo ekspertų darbą, garsiausias pasaulio bylas. Kremtant teisės mokslus Mykolo Romerio universitete, įdomiausios buvo baudžiamosios teisės paskaitos ir visi šiai teisės sričiai artimi dalykai: kriminologija, teismo medicina. Būdama pataisos įstaigos pareigūne, tegul ir netiesiogiai, bet prisiliečiu prie baudžiamosios teisės, dalyvauju ją įgyvendinant praktikoje.

Man tai - galimybė pažinti nusikaltusių žmonių veiksmų priežastis, suvokti jų socialinę aplinką, mąstymą. Noriu kiek įmanoma padėti, nors ir mažais žingsneliais, keisti jų požiūrį į gyvenimo vertybes. Galbūt bausmė gali tapti atspirties tašku nusikaltusiam žmogui perkainoti vertybes.

Pagrindinis stereotipas, su kuriuo teko susidurti ir išgirsti - pataisos įstaigoje dirbantys pareigūnai yra bejausmiai, linkę smurtauti prieš kalinamus asmenis, tesugebantys kamerų duris rakinėti. Ir juokinga dėl tokio požiūrio, ir skaudu. Ne paslaptis, kad nemaža dalis kalinamų asmenų - asocialūs turintys priklausomybių, nė nebandantys slėpti savo vartotojiško požiūrio į visuomenę, pasižymintys nuotaikų kaita. Retai, bet kolegoms tenka naudoti ir specialiąsias priemones darbe, kad apsaugoti save ir aplinkinius nuo plykstelėjusios sunkiai valdomos agresijos. Budrumas, psichologinis pasirengimas, greita reakcija padeda pareigas atlikti tinkamai, išvengti įtampą keliančių situacijų. Ar darbo specifika mane kaip asmenybę pakeitė? Gal tapau atsakingesne, labiau susivaldau, „nebedirbu“ moraliniu teisėju, atsirado daugiau tolerancijos ir tikėjimo, kad keistis gali ir patys blogiausieji, visuomenės „nurašyti“, pasmerkti, šeimos atstumti žmonės.

Po darbo dienos, užvėrus izoliatoriaus duris, geriausia visas darbines mintis ir rūpesčius čia ir palikti. Pailsėti nuo visko man geriausia namuose, su knyga rankose. Ar savų, artimų žmonių rate. O kartais geriausias būdas – gamta, grynas oras, keliavimas.

Artimiausi aplinkos žmonės pasirinktą mano profesiją priima kaip kasdienę, įprastinę mano veiklą. Bet kita dalis – pirmą kartą išgirdę, reaguoja įvairiai. Vieni nustemba, kiti į tai žvelgia su pagarba. Bet visada girdžiu vieną ir tą patį klausimą: „ar nebaisu?“. Įgyti visuomenės pasitikėjimą – reikia laiko. Norėtųsi plačiau skelbti ir viešinti apie pataisos pareigūnų nelengvą ir įtemptą ir atsakingą darbą. Taip, neretas iš mūsų parsineša sunkios darbo dienos, nemenko darbo krūvio įtampą namo. Taip yra todėl, kad įstatymų kaita - didžiulė, bausmių vykdymo sistema kinta, darbo apimtys plačios, pareigūnas tampa vis universalesnis, norinčiųjų dirbti šį darbą vis mažiau. Tačiau mes visi bausmių vykdymo sistemos pareigūnai, ne tik užtikriname kalinamų asmenų priežiūrą, visuomenės saugumą bet ir teikiame visokeriopą pagalbą žmogui, kuris vieną dieną grįš į mums visiems įprastą kasdienybę, greitai besikeičiančią visuomenę, jos aplinką. Vykdydama savo pareigas, noriu siekti kokybės, o ne kiekybės. Pripažinsiu, tokia darbo apimtimi ir krūviu, kokybę pasiekti vis sunkiau, bet esu idealistė ir tikiu, kad bausmių vykdymo sistemos pokyčiai išgrynins sistemos prioritetus.

Esu buvusi Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūne, Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininke, šiuo metu laikinai einu Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Ar turiu dienos rutiną? Kažin. Niekada nežinau, kaip susidėlios diena. Pusę tarnybos laiko užima kalinamų asmenų skundų, prašymų nagrinėjimas, bendradarbiavimas su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis sprendžiant jų tikras ir nėra ko slėpti – kartais ir išgalvotas problemas. Rutina nepavadinsi, nes prašymų ir skundų temų įvairovė galėtų nustebinti ne vieną lakiausios vaizduotės žmogų. Rekordų neregistruojame, bet yra buvę, kad asmuo per dieną pateikė 60 prašymų ir skundų. Visus juos turime nagrinėti vienodai atidžiai ir rūpestingai. Darbo kasdienybė - pagalba kolegoms, tiesioginio viršininko pavedimai ir užduotys, kurie kasdien mane pačią išmoko daug naujų dalykų, verčia tobulėti ir augti kaip specialistei. Kita darbo dalis -suimtojo (nuteistojo) integracija į visuomenę. Bendrauju su įstaigoje dirbančiais savanoriais, nevyriausybinėmis organizacijomis, organizuoju įvairias veiklas, skatinančias kalinčiuosius keistis. Skaitomos paskaitos, vyksta kultūriniai ir sporto renginiai, edukaciniai - kūrybiniai užsiėmimai, literatūrinės popietės. Žinoma, yra tokių, kuriems niekas neįdomu. Bet ir laisvėje tokių yra. Bet yra labai aktyvių nuteistųjų ir suimtųjų, kurie lanko visus be išimties užsiėmimus ir dar lankytų, jei paroje būtų daugiau valandų. Man asmeniškai, gražiausios akimirkos, kai žmogus kalėjime atranda savo talentus. Pasirodo, puikiai piešia, drožinėja. Laisvėje, matyt, ne tie prioritetai buvo. Niekam ne paslaptis, kad tik kalėjime kai kurie išmoksta rašyti, baigia vidurinę mokyklą, kiti – įgyja profesiją. Nors vienas iš šimto sugebės įvertinti savo klystkelius ir pradėti gyventi iš naujo, kitaip, pajus poreikį įrodyti visuomenei, kad gali būti jai naudingas – reiškia savo darbą dirbu ne veltui. Atlieku nusikalstamo elgesio rizikos vertimus, vedu su tuo susijusias programas. Man tai padeda pažinti, suvokti linkusio nusikalsti asmens požiūrį, mąstymą. Labiausiai džiugina, kai tyrimo metu paaiškėja, kad asmens rizika nusikalsti mažėja.

Pataisos įstaigos pareigūnas turėtų pasižymėti tokiomis savybėmis kaip sąžiningumas, atsidavimas darbui ir noras tobulėti, žmogiškumas. Moteris kaip pareigūnė turi savų pliusų - neretai mes sugebam lengviau, diplomatiškiau išspręsti konfliktines situacijas, gebam išklausyti, pasižymim kantrybe. Atitinkamai, sulaukiam visada vyrų kolegų pagalbos, kuomet reikalinga stipresnė fizinė jėga, žmogiškoji pagalba, tarpusavio bendradarbiavimas.

Kolegos vyrai pastebi, kad nuteistieji ir suimtieji prie pareigūnių moterų stengiasi būti mandagesni, ramesni, vengia keiktis. Moteriai pareigūnei nereikia pamiršti kokioje įstaigoje dirba ir kokie asmenys ją supa. Profesionalus dalykiškumas, santūri apranga, neiššaukianti išvaizda – pagrindiniai dalykai, norint tinkamai dirbti. Laikausi taisyklės, kad bendravimas su kalinamais asmenimis neturi peržengti konstruktyvaus dalykiškumo barjero. Tai svarbu ir padeda išvengti dviprasmiškų situacijų. Mano karjeroje tokių ir nebuvo. Svarbu nepamiršti savo tiesioginių pareigų.

Teko skaityti, kad Z. Froidas dar būdamas 30 metų, nesugebėjo atsakyti į klausimą „Ko nori moterys“.   O aš manau, kad mes norim būti laimingos. Tik kiekviena laimę suvokia skirtingai. Vienai tai – naujas automobilis, kitai – mylimojo nuskintas ramunės žiedas, trečiai – sėkminga karjera. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, jis niekada nebus baigtinis.

 

RŪTENĖ ŠUPŠINSKAITĖ, Alytaus pataisos namų Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė. Įstaigoje dirba nuo 2019 m. birželio mėn.

Manau, kad mano sprendimą pasirinkti profesinį kelią įtakojo šeima, kurioje užaugau, mano tėtis – buvęs policijos pareigūnas, nuo vaikystės žavėjausi jo darbu. Man tai buvo labai įdomu, manau, būčiau tapusi policijos pareigūne, jei ne viena lemtinga diena, kuri pakeitė mano sprendimą. Dar besimokant mokykloje, dešimtoje klasėje, auklėtoja organizavo ekskursiją į Alytaus pataisos namus, darbas pasirodė labai įdomus, tačiau kartu ir nelengvas. Pamenu, labai nustebau pamačiusi, kad vyrų kalėjime dirba ne tik vyrai, bet ir moterys, ir jau tada supratau, kad tai – mano kelias. Moteriai dirbti įkalinimo įstaigoje nėra lengva, turi būti pasiruošusi sulaukti kandžių komentarų, tik svarbiausia mokėti tai priimti ir viso sukaupto negatyvo nesinešioti su savimi.

Manau, kad šį darbą turėtų rintis sąžiningi, motyvuoti, kantrūs, tvirtos valios ir psichologiškai stiprūs žmonės. Dirbant tokioje įstaigoje privalu būti atsakingam bei doram pareigūnui, kuriuo būtų galima pasitikėti bet kokioje situacijoje, tiek darbe, tiek ir civiliame gyvenime.

Dažnam žmogui atrodo, kad pataisos įstaigoje dirbantis pareigūnas, būtinai turi būti vyras ir ne vienas nustemba, kai sužino, kad ten dirba ir nemažai moterų. Šiame darbe, ne grėsminga išvaizda, jėga ar raumenys yra svarbiausia, o gebėjimas bendrauti, mokėjimas žmogui pasakyti taip, kad jis suprastų ir klausytų.

Darbo diena prasideda nuo rytinio instruktažo, kurio metu viršininkas pristato kriminogeninę įstaigos būklę, tada vyksta apsiginklavimas ir pagal sudarytą žiniaraštį kiekvienas pareigūnas išskirstomas į postus. Turbūt vienas iš didesnių sunkumų dirbant apsaugoje yra tas, kad laikas bėga lėčiau, nei priežiūroje, tačiau čia ramesnė tarnyba, nėra tiesioginio kontakto su nuteistaisiais. Apsaugoje mūsų pagrindinis tikslas – pranešti apie neleistinų daiktų patekimą į įstaigos teritoriją, stebėti, kad nuteistieji nepatektų į draudžiamas zonas, pranešti apie pašalinius asmenis artėjančius prie įstaigos teritorijos.

Nuo pat pirmų dienų, kai tik pradėjau dirbti, vyrai su manimi elgėsi, kaip lygus su lygiu, visuomet jaučiau, kad mane gerbia, visuomet padrąsindavo. Mano pamainoje dirbantys vyrai yra labai palaikantys ir kantrūs, visuomet atsako į rūpimus klausimus ir noriai dalinasi savo patirtimi. Negalėčiau išskirti, ką moterys darbe atlieka geriau, nei vyrai, manau, kad kiekvienas žmogus, tiek vyras, tiek moteris, darbe vienas kitą papildo. Pareigūnėms darbe nerekomenduojama turėti daug papuošalų ir būti su itin ryškiu makiažu, taip pat reikia įvertinti bendravimo su nuteistaisiais pobūdį.

Kaip ir visuose darbuose, būna visko, tačiau reikia stengtis į viską reaguoti ramiai, ieškoti tinkamų sprendimų stresinėms situacijoms įveikti. Po sunkios darbo dienos geriausiai atsigauti padeda miegas.

Manau, kad ir kokį gyvenimą moterys gyventų, kad ir kokios skirtingos būtų, jos visos nori būti laimingos, mylimos ir gražios.

 

ELENA INDRULIONIENĖ, Panevėžio pataisos namų Saugumo valdymo skyriaus vyriausioji specialistė

Šį profesinį kelią pasirinkau seniai, dar 1994 metais. Nors tuomet gyvenau Panevėžyje ir dirbau netoliese, niekad nesusimąsčiau, kad dirbti už raudono mūro sienų gali būti priimamos civilės moterys (atrodė, jog kalėjime apsaugos funkcijas atlieka kariuomenė).

Vieną dieną pamačiau skelbimą laikraštyje, kad pataisos įstaigai reikalingi prižiūrėtojai, tuomet vadinti „kontrolieriais“. Laimėjusi atranką, pradėjau dirbti prižiūrėtoja.

Iš pradžių buvo sunku – įstaigoje tuomet kalėjo apie 700 nuteistųjų (palyginimui, šiandien kali vidutiniškai 250), jos vilkėjo vienodą aprangą ir sunku buvo jas atskirti. Nuteistųjų pavardės buvo negirdėtos, reikėjo jas įsiminti. Įstaigos teritorija taip pat buvo nepažįstama, klaidinanti, raktų daug, iš pradžių pasimesdavai, kurias duris kuriuo raktu rakinti. O dar tiek įvairiausių taisyklių, normų, kurias reikėjo išmokti ir pritaikyti. Tačiau diena iš dienos sekėsi vis geriau ir jau po mėnesio buvau paaukštinta – paskirta pamainos vyresniąja. Prisidėjo atsakomybės, tačiau darbas kuo toliau, tuo labiau patiko. Po ketverių darbo įstaigoje metų, nutariau studijuoti teisę ir penitencinę veiklą Mykolo Romerio universitete (iki tol turėjau buhalterinį išsilavinimą). Baigusi studijas, toliau sėkmingai dirbau Panevėžio pataisos namuose. 2016 m. įstaigoje pradėjus diegti dinaminę priežiūrą, rūpinausi šio modelio įgyvendinimu. Buvau paskirta į Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir man buvo patikėta vadovauti dinaminės priežiūros pareigūnams, ką atlieku iki šiol.

Visus 26 pareigūno karjeros metus dirbau moterų įkalinimo įstaigoje. Manau, kad moterų-pareigūnių čia labiau reikia nei vyrų. Kartais būna situacijų, kai nuteistoji nori moteriškai atsiverti, pasiguosti – tuomet stengiesi, kad čia pat dirbantys pareigūnai vyrai pokalbio negirdėtų. Be abejo, pasitaiko sudėtingų situacijų, kurias reikia suvaldyti, ir kuriose vyriškosios lyties pareigūnai nepakeičiami. Kasdien eidama į tarnybą nejaučiu, kad einu į kalėjimą. Į nuteistuosius žiūriu kaip į žmones, kuriems reikia mano pagalbos, kuriems kylančias problemas aš galiu padėti išspręsti.

Manau, kalėjime dirbantis pareigūnas turėtų būti tiek fiziškai, tiek psichologiškai stiprus, tvirtas. Situacijų pasitaiko įvairių, sudėtingų, kartais psichologiškai išsunkiančių. Būtina gebėti problemų „neparsinešti į namus“.

Taip pat manau, kad šiuolaikiniam pareigūnui itin svarbu neturėti išankstinio neigiamo požiūrio į nuteistą asmenį, gebėti kurti ir palaikyti lygiavertį, abipuse pagarba paremtą santykį su nuteistuoju. Pastebiu, kad kai kuriems pareigūnams, ypač naujai priimamiems, šito vis dar reikia mokytis.

Manęs aplinkiniai dažnai klausia: „Ar nebijai ten dirbti? Juk tokia baisi vieta, tokie baisūs žmonės!“ Tačiau visada šį stereotipą paneigiu, pasakodama apie gyvenimo sąlygas pataisos namuose – čia gyvenimas skiriasi tik tuo, kad žmonės izoliuoti ir jų laisvė apribota. Tačiau jie taip pat keliasi, prausiasi, eina į darbą ar mokyklą, pas gydytoją, į parduotuvę ar kirpyklą, švenčia didžiąsias metų šventes, sveikina vienas kitą su gimtadieniu. Man nebaisu čia dirbti todėl, kad žinau – jei elgiesi su nuteistuoju pagarbiai, nors ir griežtai, ieškai lygiaverčio santykio, stengiesi padėti jam spręsti iškilusias problemas, tada atsiranda abipusė pagarba ir jokia agresija nuteistajam dažniausiai nepasireiškia.

Niekada neteko susidurti, kad kažkas išreikštų nepasitikėjimą manimi kaip pareigūne ar suabejotų, kad sąžiningai ir tinkamai atlieku savo pareigas.

Kalbant apskritai, manau, kad didelis neigiamos informacijos apie bausmių vykdymo sistemą (kuri, mano nuomone, ne visada atitinka tikrovę) srautas žiniasklaidoje kenkia teigiamam pataisos pareigūno įvaizdžiui. Pavyzdžiui, eilinis skaitytojas veikiausiai mano, kad nuteistiesiems neleidžiamus turėti daiktus (telefonus, psichiką veikiančias medžiagas ir pan.) į pataisos įstaigas gali įnešti korumpuoti pareigūnai, nors iš tiesų dažniausiai šių daiktų patekimo keliai yra visai kiti.

Darbe rutinos nėra. Kartu su pavaldžiais pareigūnais nuolat planuojam, kokias užimtumo priemones įgyvendinsime, ką naujo pasiūlysime nuteistosioms. Lėšų įstaigoje trūksta, galvojame, iš kur gauti veikloms, renginiams reikalingų priemonių, kaip motyvuoti nuteistąsias tose veiklose dalyvauti. Kasdien tenka spręsti ir įvairias nuteistiesiems iškilusias problemas, klausimus – jie kaskart vis kitokie. Dažnai aplankau ir visas nuteistųjų gyvenamąsias patalpas, kalbuosi su moterimis, tariamės dėl tvarkos, daiktų, taisyklių laikymosi, stengiuosi paaiškinti, kodėl reikalaujame laikytis vienokios ar kitokios tvarkos – taip atsiranda tarpusavio supratimas ir pagarba. Nemažą darbo laiko dalį užima ir dokumentų rengimas bei tvarkymas.

Didžiausią pasitenkinimą jaučiu bendraudama su nuteistosiomis, organizuodama užimtumo priemones – kai jos džiaugiasi, kad viskas gerai, gražiai pavyko. Mano darbo vietoje lentyna lūžta nuo nuteistųjų pagamintų rankdarbių, žaislų, popierinių gėlių puokščių ir t.t. Sunku tada, kai nerandi su nuteistąja bendros kalbos, kai nepavyksta sudominti, kai atrodo, kad ji nieko nenori, niekas jai neįdomu. Su tokiomis moterimis dirbu dar atkakliau, ir koks džiaugsmas, kai pamatai, kad kažkuo susidomėjo, įsitraukė į veiklą – ima piešti, karpyti, siūti žaislus, net parodose dalyvauti.

Ne mažesnį pasitenkinimą jaučiu ir tada, kai pavyksta išspręsti nuteistosios iškeltą problemą, kai žinai, kad žmogui padėjai.

Su pareigūnais vyrais jaučiuosi lygiavertė. Darbe niekada nesu pajutusi nepagarbos ar kitokio požiūrio į mane dėl to, kad esu moteris. Pastebiu, kad konfliktinėse situacijose moterys ramiau reaguoja į susidariusią padėtį, konstruktyviau sprendžia konfliktą, tačiau situacijose, kur nuteistieji demonstruoja agresiją, itin reikia pareigūnų vyrų pagalbos.

Taisyklės abiejų lyčių pareigūnams vienodos – moterims nėra specifinių reikalavimų. Pareigūnėms rekomenduočiau pagalvoti apie savo išvaizdą – ji neturi būti iššaukianti: šukuosena, makiažas, manikiūras turėtų būti kuklesni. Streso darbe pasitaiko. Įtampai po darbo sumažinti žiemos sezono metu – mezgu, vasarą – mėgstu kapstytis darže.

Į amžiną klausimą, ko nori moterys, atsakyčiau, kad moterys nori būti gražios, gerbiamos ir mylimos, taip pat pripažintos tiek šeimoje, tiek darbe.

 

 

MARTA JASIULEVIČIENĖ, Vilniaus pataisos namų Saugumo valdymo skyriaus specialistė

Visada svajojau apie prasmingą ir naudingą visuomenei profesiją. Tapusi laiminga mama, nutariau įgyvendinti savo svajonę ir pasiryžau atverti, tuo metu, veikusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo duris. Ši diena mano gyvenime tapo prasminga, kadangi tapau bausmių vykdymo sistemos dalimi. Egzistuoja daugybė dviprasmiškų nuomonių apie moteris, vilkinčias uniformą, tačiau tai manęs nesustabdė. Būti moterimi, vilkinčia pataisos pareigūno uniformą, man nėra vien tik darbas, tai tapo mano gyvenimo būdu. Mitas, kad šią profesiją renkasi tik vyrai. Daug ginčų, su čia esančiais bausmę atliekančiais asmenimis, išsprendžiu pasinaudodama būtent moteriškomis savybėmis – ramiu tonu, supratingumu, pagarba ir empatija kitiems.

Manau, kad nereikėtų ieškoti konkrečiomis išskirtinėmis savybėmis pasižyminčių ar ypatingų žmonių su spalvingomis asmenybėmis. Vienas iš svarbiausių faktorių yra suprasti, kad rinkdamasis šią profesiją žmogus suprastų, jog šis darbas nėra skirtas individualiems poreikiams patenkinti ar siekiant konkrečios naudos sau. Tarnybai šioje sistemoje reikalingas atsidavimas, ištikimybė ir sąžiningumas, pagarba duotai priesaikai – sąžiningai tarnauti Lietuvos Respublikai bei bausmių vykdymo sistemai. Mano nuomone, tai gebame visi.

Analizuojant konkrečias asmenų savybes, kiekvienas gali rinktis ir siekti širdžiai mielos ir artimos pareigybės, tačiau nereikėtų pamiršti, kad pagrindinis mūsų darbo objektas – Žmogus, bendravimas, jo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas ir įstatymų, susijusių su žmogaus teisėmis ir bausmių vykdymo sistemos veiklos reglamentavimu, kontrolė. Bausmių vykdymo sistemos įstaigų vidaus struktūra turi ką pasiūlyti įvairaus būdo ir charakterio žmonėms, nusprendusiems eiti šiuo keliu. Aš tarnybą atlieku Saugumo valdymo skyriuje, kuris man siejamas su „Atsakomybe“ – čia reikia griežtumo, užsispyrimo, netgi tokių ne itin teigiamai asmenį charakterizuojančių savybių, kaip noras kontroliuoti ar kategoriškumas. Jei būsimam pareigūnui tai atrodytų pernelyg sunku, jis visada gali rinktis kitą medalio pusę – Resocializacijos skyrių, kurį įvardinčiau kaip „Pokytį“. Šio skyriaus pagrindinės funkcijos yra asmenų socialinė reabilitacija, integracija į visuomenę. Šio skyriaus funkcijos labai spalvingos, įvairiapusiškos, manau, žmogus, kuris yra kūrybingas, turi organizacinių savybių, moka išklausyti, suprasti, tikrai ras vietą šiame skyriuje.

Pataisos pareigūno koncepcija nėra visiškai atskleista. Žmonės yra susipažinę su pareigūnų, jaunesniųjų specialistų (anuomet – prižiūrėtojų), darbo kasdienybe iš visuomenės informavimo priemonių, tačiau nežino, kad egzistuoja ir kiti pareigūnai, kurie prisideda prie individualių administracinių aktų kūrimo ir kitų įstaigos funkcijų užtikrinimo.

Skaudu girdėti, kad keli išskirtiniai atvejai, šiai profesijai suteikia neigiamą atspalvį bei formuoja nuomonę, kad čia dirbantys pareigūnai yra linkę laužyti valstybei duotą priesaiką bei vykdydami tarnybą, siekia asmeninės naudos. Tik susitikę ir pabendravę akis į akį, žmonės pakeičia savo nuomonę apie Mus – pareigūnus. Daugumos nuomone, mes esame tam, kad baustume, tramdytume, tačiau pamirštama, kad pagrindinė Mūsų užduotis yra padėti žmonėms spręsti iškilusias problemas taikiai ir civilizuotai.

Turbūt tik mano artimieji ir kaimynai žino apie tai, kad tarnauju bausmių vykdymo sistemoje, kadangi kiekvieną ankstų rytą išeinu iš namų pasipuošusi uniforma, todėl kritikos šiuo klausimu sulaukiu mažai. Manau, gyvename informacinėje visuomenėje, kurioje socialiniai tinklai, savišvieta ir kitos panašios priemonės turi didelę įtaką formuojant žmonių požiūrį vienu ar kitu klausimu, todėl mano subjektyvia nuomone, visuomenę reikėtų supažindinti ne tik su aktualijomis iš skyrelio „nusikaltimai ir nelaimės“, tačiau ir leisti žmonėms apie pataisos pareigūnų nuveiktus gerus darbus, nors ir mažus, ne tokius reikšmingus. Laikui bėgant tai pakeis požiūrį į pataisos pareigūną, juk neveltui lietuvių liaudies patarlė sako: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“.

Šioje sistemoje dirba tiek daug nuostabių ir talentingų žmonių – tarp mūsų yra ir sportininkų, menininkų, bet, deja, daugeliui nepažintų. Svarbu, kad žmonės, matydami mūsų, Bausmių vykdymo sistemos šeimą, norėtų prisijungti ir tobulėti kartu.

Mano darbo diena prasideda nuo Skyrius kolegų šypsenų ir to malonaus „labas rytas“ iš kolegų, kurie užimą svarbią vietą mano gyvenime. Esu atsakinga už Vilniaus pataisos namų 2-ojo saugumo valdymo skyriaus dieninės pamainos pareigūnų grupę bei laikinai vadovauju 2-ojo saugumo valdymo skyriaus specialistams dinaminei priežiūrai. Mūsų tarnyba prasideda nuo rikiuotės, kurios metu aptariame svarbiausius tarnybos uždavinius, informuoju pareigūnus apie kriminogeninę padėtį įstaigoje, paskirstau pareigūnams funkcijas ir postus, atlieku žinių patikrinimus, kartu sprendžiame iškilusias problemas. Dieną praleidžiu savo kabinete, atsakau į nuteistųjų ir suimtųjų bei nacionalinių teisėsaugos institucijų įstaigai adresuotus prašymus, skundus, vedu darbo apskaitos žiniaraščius ir atlieku daugybę kitų funkcijų. Būna dienų, kai nepakeliu akių nuo tarnybinio kompiuterio – kartais save vadinu klaviatūros virtuoze.

Mūsų kolektyvo daugumą sudaro moterys pareigūnės, tačiau yra ir vyrų, iš kurių visada sulaukiu palaikymo ir pagalbos. Svarbu jausti tvirtą vyro užnugarį ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir tarnyboje. Manau, mes vieni kitus puikiais papildome, draugiškai sutariame ir padedame vieni kitiems. Mano nuomone, moterys tvirčiau stovi ant kojų srityse, kuriose reikalingas kruopštumas, atsakingumas, pavyzdžiui, rengiant raštus, dokumentus, vedant apskaitas, rengiant ataskaitas.

Ši sistema yra specifinė, kadangi dauguma, o dabar beveik visi asmenys, laikomi pataisos įstaigoje yra vyrai. Svarbu atrodyti tvarkingai, kad būtum verta nešioti pataisos pareigūno uniformą. Visos moteriškos subtilybės yra gerai, jos pakelia nuotaiką ir savivertę, tačiau puoštis sau leidžiu tik po darbo. Svarbu jausti tą ribą, kad asmenys į tave žiūrėtų kaip į pareigūnę, o ne kaip į moterį, kitu atveju bus labai sudėtinga vykdyti paskirtas funkcijas.

Šiuo metu mano pagrindinės funkcijos, susijusios su Kolektyvo valdymu, atmosfera jame. Manau, kiekviename kolektyve pasitaiko įvairių nesusipratimų, pykčių, tačiau viską sprendžiam draugiškai. Tapusi atsakinga už dviejų Vilniaus pataisos namų vidaus struktūrinių elementų (dieninės pamainos ir dinaminės priežiūros specialistų) darbo organizavimą, stengiuosi suvienyti kolektyvą, kad jie gyventų draugiškai, nes vienybė yra svarbiausia, norint sukurti stiprią komandą. Mes neturėtumėme būti pavaldūs stresui, o stresas turi būti pavaldus mums. Emocinė būsena ir įtampa priklauso nuo gebėjimo planuoti savo laiką ir darbus, ir jei tai darai, gerai spėji viską ir dar daugiau. Esame pripratę prie darbo krūvio, manau, visi buvę Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo pareigūnai yra darboholikai J.

Žinoma, pakeisti aplinką irgi svarbu, kadangi koks šaunus darbuotojas bebūtum, visada reikia saugotis nuo išsekimo, kadangi perdegimo sindromas yra pats baisiausias dalykas, to nelinkėčiau net savo priešui. Man geriausias ir maloniausias poilsis leisti laiką namuose su savo šeima.

Ko nori moteris? Kiekviena moteris nori būti pati pačiausia ir vienintelė J.

 

IRMA KARPAVIČIENĖ, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Karjera prasidėjo 2010 metais įskaitos skyriuje. Tai buvo dokumentinis darbas su nuteistųjų bylomis. 2011 metais vykstant įstaigos reorganizacijai laimėjau konkursą į Resocializacijos skyriaus specialisto pareigas, tad iki dabar dirbu tiesioginį darbą su nuteistaisiais. Šeimoje esu ne vienintelė pareigūnė ir tuo tikrai didžiuojuosi, to, kad esu moteris ir dirbu įkalinimo įstaigoje nesureikšminu, nes manau jau praėjo laikai kai darbus skirstėme į vyriškus ir moteriškus. Manau, kad apskritai pareigūnų reikia tapti ir būti iš pašaukimo, o darbui su nuteistaisiais jokiu būdu neturėti išankstinių neigiamų nuostatų bei turėti labai aiškią vertybių skalę, nes dirbant su labiausiai pažeistais visuomenės asmenimis, dažniausiai nuo mūsų darbo kokybės, sąžiningumo, empatiškumo, asmeninių ir profesinių vertybių priklauso tolesnis asmens gyvenimas ir jo kokybė.

Didžiausias įvertinimas mano darbe yra grįžtamasis ryšys, padėka, ir nuteistojo vertybių bei teisingo gyvenimo kelio pasirinkimas. Tada jauti, kad dirbi tinkama linkme. Kartais tenka nugirsti ir karčių replikų, kad "moteriai kalėjime ne vieta" ir pan., tačiau jokiu būdu nesutikčiau su tokiomis stereotipinėmis klišėmis. Pataisos pareigūno darbas tikrai yra labai sunkus ir reikalaujantis
įvairių sričių žinių ir tikrai jį dirbti gali ne kiekvienas.

Dėl moterų, dirbančių pataisos įstaigose, apskritai yra įdomi situacija. Man pradėjus karjerą tikrai mūsų buvo mažuma, ypač, dirbančių tiesioginį darbą su nuteistaisiais, tačiau šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi. Jeigu taip nutinka, kad kažkokioje aplinkoje pradedam kalbėtis apie darbą, žmonės labai nustemba sužinoję, kad dirbu pataisos įstaigoje. Kartais net išsigąsta, jautriau reaguoja moterys. Kiekvienas, nesusidūręs su šiuo darbu, įsivaizduoja, kaip filmo scenarijų, jog kaliniai vaikščioja vienodais rūbais bei surakinti antrankiais, tuomet paaiškini, kad to tikrai nėra.
Kiekvienas pareigūnas turi būti patriotas širdyje. Darbas yra labai sunkus, galbūt ne visada už jį atitinkamai atlyginama, o reikalavimai bet kuriam iš mūsų yra tikrai aukštesni. Visuomet turi visuomenėje rodyti tinkamą pavyzdį ir suvokti, kad už tavęs yra visa sistema, kurios jokiu būdu negali diskredituoti.
Dirbu įprastomis darbo valandomis, nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro. Darbo dieną pradedam aptardami visus aktualiausius įvykius, o vėliau planinio susirinkimo metu dalinamės informacija su kitų įstaigos skyrių darbuotojais. Dirbu su dokumentais, ruošiu nuteistuosius lygtiniam paleidimui, rengiu socialinio tyrimo išvadas, kita dienos dalis - nuteistųjų konsultavimas ir jų klausimų sprendimai. Būna intensyvesnių dienų, kuomet tenka dalyvauti įvairiose komisijose.

Kartais tenka padirbti ir namuose, tačiau dirbant Resocializacijos
skyriuje, tai yra visiškai suprantama. Ne visada išeina išėjus už „vartų“ tiesiog atsijungti. Emocijos kartais paima viršų, bet tai yra natūralu, nes mes esame normalūs žmonės, turime širdį.
Su kolegomis sutariame tikrai gerai, o svarbiausia, kad tikrai žinau, jog esant reikalui, gausiu reikiamą paramą bei pagalbą. Manau, kad įkalinimo įstaigose dirbančioms pareigūnės labiau
empatiškos, jos dažniau paguos, užjaus ramiau sureaguos į nuteistojo isterijas ar iškylančias problemas. Labai svarbu suvokti šiame darbe, kad žmogus jau yra nuteistas, atlieka bausmę, tad teisti jo vėl dėl padaryto nusižengimo mes nebeturėtume.

 

ASTA KRINGELIENĖ, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė

Įstaigoje dirbu 11 metų. Jau besimokydama mokykloje, vis pamąstydavau apie profesijos pasirinkimą, susijusį su teisėsauga. Pradžioje mąsčiau apie policijos pareigūnės darbą, vis nukrypdavau mintimis, kad baigus mokyklą reikėtų stoti mokytis šios profesijos, tačiau atėjus lemtingam sprendimo metui netikėtai pačiai sau pasirinkau filosofijos studijas. Po dviejų studijų metų supratau, kad mano mintys vis tiek krypsta link mokyklinės svajonės – pareigūno profesijos. Supratau, kad noriu realios, apčiuopiamos, aktyvios veiklos, kurios rezultatą ir naudą jausčiau tiek aš pati, tiek visuomenė. Tiesa, pasirinkau pataisos pareigūno, o ne policijos pareigūno profesinį kelią. Tikėtina, kad tokį mano pasirinkimą įtakojo ir mano mamos vaikystės svajonė bei dabartinė profesija – pataisos pareigūnė. Sekiau mamos pėdomis, juolab, kad mačiau, jog man artimiausias žmogus mėgsta savo darbą, nuoširdžiai, sąžiningai ir atsakingai dirba. Dirbdama šį darbą suprantu, kad mano pasirinkimas buvo išties teisingas – pareigūno profesija yra svarbi ir įdomi. Taip pat supratau, kas noriu tobulėti ir gilinti savo teisines žinias, užpildyti tam tikrų žinių spragas. Tuomet įstojau į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademiją Teisės ir ikiteisminio proceso studijas. Pradėdama dirbti įstaigoje užėmiau jaunesniosios prižiūrėtojos pareigas, buvau atsakinga už pašto siuntinių, perdavimų, smulkiųjų paketų su spauda priėmimą ir išdavimą bei pasimatymų suteikimą. Vėliau dirbau tiesioginį darbą su nuteistaisiais, suimtaisiais. Darbas buvo vykdomas paromis, užtikrinant suimtųjų, bei nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą. Šiuo metu mano darbo specifika kitokia – daugiausiai dirbu su Saugumo valdymo skyriaus dokumentacija. Šiandien džiaugiuosi savo pasirinkimu, įgyta patirtimi ir žiniomis, kurios padeda išvengti klaidų, įžvelgti svarbius aspektus. Beje, padeda ir filosofijos studijų metu įgytos žinios žmogaus esybę ir būtį.

Ką reiškia moteriai dirbti įkalinimo įstaigoje? Galbūt nenorėčiau išskirti šios profesijos lyties atžvilgiu, nes kasdien šios profesijos pareigūnai susiduria su iššūkiais, kuriuos reikia įveikti nepriklausomai nuo lyties. Vis dėlto, manau, kad tam tikrose situacijose moteriai, bendraujant su nusikaltimus padariusiais asmenimis, yra lengviau, pavyzdžiui, moteris lengviau susikalba su teisės pažeidėjais, moterų pareigūnių buvimas dažnai neutralizuoja beiškylantį konfliktą, ko pasėkoje nebereikia naudoti fizinių veiksmų.

Darbas su nuteistaisiais tinkamas tikrai ne kiekvienam. Neužtenka būti fiziškai stipriam, tokiame darbe turi būti stiprus ir psichologiškai, negali leisti prasiveržti emocijoms, juk mes esame tam, kad nuteistųjų agresiją, pykčio protrūkius numalšintumėme, o ne dar labiau juos įaudrintume. Svarbiausia vis tik, manau, kad žmogus rinktųsi tą profesiją, kuri atitiktų jo interesus, vertybes ir polinkius. Tie, kurie neapsisprendė ir nežino, ar jiems tiktų rinktis darbą su nuteistaisiais, kviečiu savanoriauti įkalinimo įstaigoje. Išbandydamas įvairias veiklas žmogus gali lengviau apsispręsti, atrasti save ir suprasti kuo būti. Tuomet kryptingai domėtis pasirinkta veikla ir tobulinti, gilinti savo žinias.

Tikriausiai vienas iš pagrindinių stereotipų, kad įkalinimo įstaigų darbuotojai patys neša draudžiamus daiktus nuteistiesiems, kad kalėjimuose, kaip ir visuose biudžetinėse įstaigose, niekas nieko neveikia. Tačiau yra labai geras posakis „Visur gerai, kur mūsų nėra“. Dažniausiai įvairiais epitetais dalijasi žmonės, kurie niekada nemato tokio darbo virtuvės iš vidaus, o apie kitus kalbėti visuomet paprasčiau. Žmonių požiūrį keičiam ir stereotipus laužome dalyvaudami viešuose renginiuose, skirtuose pareigūno profesijos populiarinimui, pavyzdžiu, pastarąjį kartą įstaigos darbuotojai dalyvavo tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „Studijos 2020“, taip pat kviečiame savanorius atvykti į įstaigą ir būti socialiai aktyviais piliečiais, dalyvaujančiais visuomenei naudingoje veikloje, kviečiame studentus atlikti praktiką ir realiai pamatyti įstaigos darbuotojų indėlį į visuomenės saugumą.

Visuomenėje yra įvairių žmonių ir jų grupių. Pasitikėjimas pareigūnu tikriausiai priklauso ir nuo žmogaus asmeninės patirties, ir nuo jo nuostatų ar stereotipų, kitų veiksnių. Mano artimieji džiaugiasi, kad pasirinkusi šią profesiją, įgyvendinau savo svajonę, kad galiu išreikšti save šioje veikloje ir atrasti naujos motyvacijos siekti gyvenimo tikslų. Artimieji ir mano aplinkos žmonės jau tikriausiai priprato mane matyti su uniforma, taip pat būna atvejų, kai kreipiasi dėl patarimo, susijusio su vaikų auklėjimu, kviečia atvykti į mokymo įstaigas pravesti prevencinius pokalbius su moksleiviais. Manau, tai iš tiesų vienas iš dalykų, kurių reikia, kad visuomenė pasitikėtų pataisos pareigūnu ir iš arčiau susipažindintų su šia profesija. Mūsų įstaigos darbuotojai ne kartą yra dalyvavę tokiuose susitikimuose su moksleiviais, studentais. Taip pat, manau, kad visuomenė labiau pasitikės pataisos pareigūnu, jei tai bus profesionalus, žinias ir gebėjimus tobulinantis, atsakingas asmuo, gebantis savo asmeninėmis ir profesinėmis savybėmis, kultūra, bendravimo įgūdžiais, drausmingumu, vertybėmis rodyti pavyzdį visuomenei.

Šiuo metu mano darbo specifika kitokia – daugiausiai dirbu su Saugumo valdymo skyriaus dokumentacija. Tačiau tiek dirbant tiesioginį darbą su nuteistaisiais, suimtaisiais, tiek vykdant dabartines pareigas, galiu pasakyti, kad kiekviena darbo diena yra savaip kitokia, nemonotoniška, reikalaujanti žinių, kruopštaus ir atsakingo darbo, planavimo įgūdžių, pastabumo. Pradedu darbo dienos rytą su gera nuotaika, instruktažu, na ir, žinoma, puodeliu kavos. Dirbu darbą, kuris man patinka ir kruopščiai planuoju savo veiklą. Darbo pabaigoje džiaugiuosi, kai matau, jog visi dienotvarkės darbai įveikti, tuomet galiu apmąstyti ir kitos dienos darbus. Žinoma, pasitaiko netikėtų, skubių užduočių – tai tikriausiai ir yra sunkesnioji darbo dalis, bet tuomet padeda prioritetų nusistatymas ir žinojimas, kad padariau tai, kas buvo svarbiausia. Patinka, kad galiu būti naudinga, reikalinga kitiems, kad vertinamas mano darbo organizuotumas, kad kolegos pasitiki manimi, taip pat, kad darbe jaučiuosi gerai, kad sutariame su kolegomis ir visi bendrai įveikiame iššūkius.

Pasitaiko įvairių dienų, vienos sunkesnės, kitos lengvesnės. Stresas yra vienas iš šio darbo palydovų. Darbo metu, ypatingai esant režiminėse zonose, privalai neatsipalaiduoti, turi klausyti ir matyti viską, kas vyksta aplink tave. Po įtemptos darbo dienos skiriu laiko savo šeimai, pomėgiams, klausausi muzikos, kuri padeda atsipalaiduoti, su šeima vykstame į išvykas, auginu katiną Niką ir šunį Narlį, jie taip pat puikiai nuima dienos stresą.

Prieš 11 metų, pradėjus dirbti įkalinimo įstaigoje moterų tikrai nebuvo tiek daug, todėl tekdavo išgirsti iš kolegų, kartais ne tiesiogiai, kad tokiose vietose moterims ne vieta. Laikui bėgant, į įkalinimo įstaigas priimant vis daugiau moterų ir joms profesionaliai atliekant savo darbą, manau, vyrų nuomonė pasikeitė, stereotipai ilgainiui išnyko, galbūt, apskritai pasikeitė ir žmonių mentalitetas. Mūsų įstaigoje dirbantys pareigūnai vyrai visuomet dėmesingi ir pagarbūs, smagu jausti abipusį pasitikėjimą ir paramą. Esame kolegos, vieni kitiems reikalingi. Beje, įstaigos vyrai visuomet pasveikina mus, moteris, su Kovo 8-ąja.

Pareigūnas, ar jis būtų vyras ar moteris, atliekant savo tiesioginį darbą, turi išlaikyti profesionalumą. Situacijų būna įvairių, visi mes turime savo stipriųjų pusių ir tų, kurias dar reikia stiprinti. Na, galbūt, moterys tiek darbe, tiek gyvenime, manau, yra kruopštesnės, atidesnės, tačiau tai taip pat priklauso ir nuo asmenybės bruožų. Atskirų rekomendacijų moterims pareigūnėms ar vyrams pareigūnams negalėčiau išskirti, tiesiog, manau, kad reikia garbingai atlikti pareigą, būti įžvalgiam, sąžiningam, neprarasti budrumo, gebėti priimti teisingus sprendimus, kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus bei kreiptis patarimo ar pagalbos, jeigu to reikia, tiesiog nusišypsoti, na, o komandinio darbo metu – judėti viena kryptimi.

Ko nori moterys? Moterys nori, kad viskas būtų taip, kaip jos nori.

Informacija atnaujinta 2020 m. kovo 6 d. 15:36

Pusiaukelės namai

Ko tikėtis atėjus į pasimatymą?

Naujienlaiškis

Įveskite el. pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos